vis nepamiršta ir supažindina mus su jo mėgstama muzika, grupėmis, šiek tiek istorijos apie jas. Ir kiek jis ten jų aprašo tai nei viena man nepatiko, nors visi vardai žinomi. Nežinau kas man pasidarė ar tai mano nepastovumas ar tiesiog kitoks aš, bet metalas manęs nebeveikia taip, kaip studijų metais, kai maniau esąs koks tai truputį metalistas. Tiesa endorfinų vis dar išsiskiria ir kitaip malonu man girdėti tokio tai Burzum, o ypatingai 1996 jo (ar jų, bet greičiau jo) albumo Filosofem bet apie tai nerašysiu, nes tegu geriau apie tai parašo, manau, jis apie Burzum daugiau žino ir papasakos gal ką įdomiau nei aš.
Bet šis straipsnis gi ne apie tai, jog man nepatinka kažkas, kas patinka kažkam kitam. Aš noriu pasidalinti su tais, kas netyčia čia atklys mano nesenu atradimu “Penguin cafe orchestra” (nors pastarieji pradėjo veiklą 1949!!). Internetuose rašoma apie tai kad tai klasika sujungta su roku ir dar su folku. Bet klausantis kai kurių jų kūrinių mane apima palaima ir malonus laiko tėkmės jausmas – galiu žiūrėti į plaukiančius debesis visiškai nejudėdamas ir matyti tik malonius vaizdinius.
Čia pavyzdys kaip viena nata čirpinama visas 3 minutes, bet supranti, kad ji įsigrežė į smegenis tik tada, kai ją nustoja groti:
Dar truputukas pingvinų…
