Bačka, dienoraštis, analizės. Kad ir kitiems įdomu būtų.

Tęsiu nuo čia.

Kingslìne (taip kirčiavo tą žodį sutiktas vienas lietuvis matyt iš Suvalkijos kilimo) teko susipažinti² su lietuvių emigrantų šeima – jaunas bičiukas ir jo mergina/žmona (nežinau tiksliai – jei sakė nebepamenu). Mergina dirbo(-a?:) ) žuvų kotletų fabrike, o vyrukas statybų freelancer’is¹. Papasakojau aš jam savo problemą (nu tipo – Hello… I’m looking for a job… I can do almost anything in a farm. Do need that?). Kaip ir kiekvienoje iki tol aplankytų fermų manęs paklausė ar turiu leidimą dirbti, aš žinoma jo neturėjau. Tada tas bičiukas pasiūlė man luktelti prie kažkokio namo, kuriame gyveno panašūs į jį ir ne tik lietuviai, kol jis ten kažką kažkur pakombinuos. Aš dabar stebiuosi savo patiklumu, matyt kažkaip tikėjau mistiniu lietuvių ar tiesiog imigrantų draugiškumu bendrataučiams ir bendraimigrančiams, o stebiuosi, nes paklausęs ar galiu čia palikti savo didelę sunkią kuprinę trumpam ir gavęs leidimą – ją palikau ir išėjau pasivaikščioti. Žinoma, toje kuprinėje be nešvarių apatinių, skudurų, lašinių palties ir trupučio duonos daugiau nieko vertingesnio nėra, bet tai buvo man būtinas turtas, tam kad galėčiau išgyventi³.

Taigi, palikau savo “turtą” ir išėjau pasivaikščioti. Toli buvo baisoka eit, tai ėjau netoli. Iki kažkokios krepšinio aikštelės, kurioje žaidė vietinė fauna krepšinį. Aš pasiilgęs bendravimo ir kažko kito, nei smarksojimo ant kelio, pasisiūliau pažaisti kartu – priėmė. Pažaidėm kašę…

Kuprinė nedingo. Tai yra stebuklas, kai dabar pagalvoju… Man net tas bičiukas leido pas save pernakvoti ir pavaišino tais žmonos iš darbo atsineštais žuvų kotletais, nors darbo ir nerado – pasiūlė važiuot kažkur kitur, o kur nepamenu, bet ne į Kento grafystę. Aš tada jau supratau, kad truputį ne ton pusėn papuoliau… Tad į Kentą… Viena kita mašina, viena nakvynė kažkokiame kempinge (kažkaip neišdrįsau miškelyje jokiame palapinės statytis – juoba nelabai tose vietose buvo), dar viena diena ir mane po truputį jau ėmė užvaldyti pochuizmo dvasia, kuri reiškia, kad pochui ta Anglija ir jos sušiktos fermos. Varau namo.

Vienoje iš mašinų užsimezgė kalba apie tai ką čia veikiu ir ko man reikia. Vairuotojas užsiminė, kad lygtai žinąs vieną vietą, kur aš galėčiau būti reikalingas net ir be leidimo dirbti. Panašu, kad tas žmogus buvo šiaip labai geras (pagarba jam! ir sveikatos jo namams, bei dangaus karalystė lai šviečia jam iš toli!), tad nuvežė mane į tokią manifaktūrą, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, yra gaminamos betoninės statulos, vazonai ir fontanai parkams sodams ir panašiam reikalui, dėl ko kai kurie iš britų yra išprotėję (vis dar taip manau). Mane priiėmė gal vien dėl to, kad tas žmogus, su kuriuo važiavau kažką šnektelėjo su vietos šeimininku, o gal ir ne. Bet kuriuo atveju – bingo! Aš radau ko ieškojęs!

Vieta yra J. Ripley and sons individuali įmonė (tikriausiai), kitaip tariant šeimos biznis. Google sako, kad ten dabar viskas va taip atrodo:

 

 

1 Vieta – gamybos cechas (fotkinta su vienkartiniu fotiku, kurį nusipirkau pašte, po keletos dienų):

 

 

2 Vieta – tai atliekų ir silikoninių formų praplovimo cechas, apie kurį toliau (fotkių nėr).

3 Vieta  – silikoninių formų gamybos cechas:

 

4 Vieta – prekybos fasiličiai ir gardenas (prekybos pavilionai ir sodas). Fotkių nėr.

5 Vieta – gyvenamieji fasiličiai John’o Ripley (bene junior) ir jo šeimos. Tas bičas mane ir priėmė, tas bičas man ir mokėjo 60 svarų už savaitę (fotkių nėr).

6 Vieta – garažas, kuriame aš ir gyvenau:

7 Vieta – J. Ripley ir šeimos rezidencija (fotkių nėr).

Pradžioj, sužinojęs, kad priims mane padirbėti už kažkokį atlygį (už kokį sužinojau tik kai atėjo atlygio diena ir tai buvo nelabai džiaugsmingi 60 svarų, bet blet! taigi mano pirmi uždirbti savarankiškai pinigai!) tai siūliausi miegoti palapinėje jų kieme po kažkokia obelimi. Tai jie mielaširdingai pasiūlė miegoti garaže. Ačiū jiems už tai!

Visos tos fotkės, kur aukščiau, darytos, man regis, prieš paskutinę dieną, t.y. kai sužinojau, kad laikas namo (na, J. Ripley žmona, pasakė, kartą, jog kaip ir laikas jau man būtų pyzdinti taip mandagiai, kita vertus, man jau buvo gerokai ten pabodę). Tai dar tais metais ten Kente matėse kažkoks tai, bene dalinis saulės užtemimas ir štai visi kaip į tatai žiūro:

Technologinis procesas viso to gėrio, jau dalinai atskleistas fotkėse, yra maždaug toks:

1 – imamas daiktas, katrą sugalvodavo nukopijuoti (gipsas, bronza – belenkas)

2 – daiktas tepamas skystu lateksu keliais sluoksniais. Lateksas vėliau būdavo nuimamas.

3 – ant to paties daikto keliais sluoksniais klijuodavo stiklo pluoštą, kuris būdavo skeliamas į dvi/tris dalis, jos būdavo stiprinamos, t.y. storinamos ir priklijuojami kraštai, juose daromos skylės varžtams:

4 – Stiklo pluošto forma yra suveržiama varžtais, į jos vidų įdedama lateksinė forma, jos vidus ištepamas skystu indų plovikliu, į tą formą tada pilamas pats paprasčiausias betonas iš gan grubiai palyginus sijoto žvyro. Forma ant specialaus vibruojančio stalo. Po paros, forma atveržiama, atsargiai numaunamas lateksas – ir vualia! Gan gerai atrodantis šlamštas, kurį paskui galima iškišti už belenkiek svarų.

5 – Lateksinės formos po kas trečia ar ketvirta forma būdavo nešamos į specialias cheminių medžiagų vonias, kurios išėsdavo nuo jų betono likučius. Net nežinau kas ten per medžiaga, bet smarvė tai gera. O neplyšdami tie lateksai laikydavo netrumpai. Jauč, kokias >50 balvonų. Daug kas priklauso ir nuo formos detalumo – kuo daugiau detalių, tuo trumpiau laikydavo.

Aš tai manau, kad gan pelninga manifaktūra. Ir taip išties ir yra. Namai pakankamai patogūs, ponis dukrai, iš to biznio valgo veik visa giminė (mano spėjimas).

Darbas, tiesa, ne iš lengvųjų. Tampyti tuos betonus iš vienos vietos į kitą – sportas. Dariau viską, išskyrus lateksavimą ir stiklopluoštavimą.

Viskas gan normaliai sekėsi. Tik kiek, kaip minėjau šaltoka miegoti būdavo. Šiek tiek nesutardavau su jaunu J. Ripley sūnumi, nes tas buvo kažkoks piktas paauglys ir kažką prieš mane turėjo. Valgydavau pietus/vakarienę pas juos namuose. Ten pirmą kartą paragavau juodos arbatos su pienu. Nuo to laiko dažnai pasimėgauju šiuo deriniu.

Kol dirbdavau – būdavo viskas OK, bet pasibaigus darbui ir prasidedant vakarui prasidėdavo moralinės lomkės. Aš sociali būtybė – angliškai kalbėti mokėjau itin mažai (kiek mokėjau tai tik pagrindiniai žodžiai, toli gražu iki laisvo bendravimo). Rašydavau laiškus į namus, nors kažkodėl tas užsiėmimas nelabai patiko. Savaitgaliais būdavo visai prastai (jų buvo bene du ar trys – nebepamenu), kartais eidavau į pub’ą alaus. Bet alus žiauriai brangus, o uždirbdavau tik 60 svarų per savaitę! Vėliau įsigudrinau nusipirkti skarbonkėse alaus iš šopo ir gerdavau tiesiog lauke.

Vieną kartą buvo nusivežę mane su visa šeima į paplūdimį. Tada pirmą kartą paragavau šlykščiai sūraus Atlanto vandens – Baltijos jūra galima sakyti visai nesūri, palyginus su Atlantu. Spjaudžiausi kaip patrakęs. Buvo nusivežę ir į artimiausią miestelį (važiavo į supermarketą, o aš tiesiog kartu)… Faini tie Ripley visai…

Pamenu dar neturėdamas ką veikt vis perskaičiuodavau tuos svarus ir bandydavau dauginti iš 6 ir vistiek šūdas kažkoks gaudavosi 😉 Rezultatas galutinis gavosi toks, kad atsivežiau lygiai tiek (na, gal truputuką daugiau), kiek išsivežiau. Bet pati kelionė vis tiek didžiulis pliusas! Užsigrūdinau charakterį, pirmą kartą supratau, ką reiškia užsidirbti, pamačiau, kaip dirba, kaip gyvena kiti… Neįkainuojama!

Retkarčiais būdavo tokios lomkės, kad norėdavosi galva sieną trankyti. Žinoma, galima buvo nesilaužyti ir ką nors gudriai sugalvoti, tikriausiai dabar daryčiau viską kitaip, bet tada buvo daug jaunesnis protas. Dabar tai atsimenu su šypsena ir pasididžiavimu. Tai va, kai būdavo lomkės rašydavau dienoraštį. Dienoraštį, žinokite, išsaugojau!!! Ir net nuskanavau ir įdėjau čia. Slaptažodis – mano vardo pirmos trys raidės ir pavardės pirmos trys priebalsės (visos mažosios) [edit: kiek pakeičiau slaptažodį, prie pirmų trijų vardo raidžių ir pirmų priebalsių dar pridėtas žodis (irgi iš mažųjų raidžių ir be tarpų), o tas žodis tai ant ko elniai bėga, o pakeičiau, nes nutariau, kad taip bus geriau]. Ten ir fotkės su pačiu manimi – sam saboj lievoj rūkoj tskant.

Tolimesni įvykiai, tai grįžimas namo. Daugiausiai nuotykių patirta šįkart Vokietijoje – net su dviem nakvynėm. Apie tai kitoje dalyje. Ir taip jaučiuosi išsekęs nuo tokio atminties kertelių kilojimo.

Atnaujinimas: Nierka rado pas save fotkę geresnę, kur matosi žemėlapis mano, su kuriuo tranzavau (ant kurio matosi miestų pavadinimai, kuriuos rašiau pakeleivingiems automobiliams, kad žinotų kur važiuoju ir kad rašyt moku ;)):

 

____________________________

1– Tai įmantrus žodis taikomas daugiausia laisvai samdomiems programeriams, man pasirodė gan šmaikštu čia jį panaudoti. Tiesa tas bičiukas dar turėjo mobilų telefoną ant kurio buvo užrašyta “Vodafone” ir jis tą telefoną taip ir vadino “Vodafonė” – “šiti Vodafonės geri” – dar sakė jis

2– beklajodamas po visokias fermas gavau nuorodų iš vienų lietuvių į kitus ir kažkaip aš ten jį susiradau – primenu, jokio mob. telefono ar kažko panašaus neturėjau – tai dabar suprantamas savaime dalykas, o tada dar ne.

3– tada man taip atrodė ir atrodė dar ilgai, kol nepamačiau va šito pamišusio keistuolio. Ten šlykštoka jį skaityti, bet bičas nerealus – nesakykit. Gaila, kad jis savo straipsnį “butinoji kelione” ištrynė. Ten jis rašė, kaip reikia keliauti kišenėje turint peiliuką ir dantų šepetuką nulaužtu kotu – daugiau nieko: nei kuprinės, nei rūbų papildomų, nei maisto, nei pinigų. Teisusis, davai, nepisk proto, greitai atstatai ką ten ištrynei!