Kaip aš važinėjausi. II dalis.

Tęsinys nuo čia.

Matyt mano nuolanki pokvailė šypsena padėjo, nes per sieną persigaut pavyko. Pavežė kažkoks geras žmogus su senoku Mersedesu iki lenkų pusės “duty free”. Kiek pastoviniavęs ten, šiek tiek su nerimu (nes jau buvo vakarop) sėdau į svetingo lenko fūrą (sunkvežimis lietuviškai), su kuria patekau iki Suvalkų. Matyt atsargūs fūrų vairuotojai per pavojingą vietą (sieną) vežtis, kad ir kaip patikimai ir naiviai atrodančio tranzuotojo, nenorėjo.

Kiek užbėgdamas už akių noriu pareikšti pagarbą ir moralinę paramą visiems normaliems fūrų vairuotojams, man regis aš “paragavau” jų gyvenimo ir supratau, kad tam darbui reikia arba pašaukimo arba itin geros kantrybės ir valios. Na, gal dar sveikatos…

Pasakiau kad “tranzuosiu” tad pradėjau ruoštis. Vienam tranzuoti nesinorėjo juolab taip toli (į Angliją, iš karto kai tik sugalvojau, kad reikia apie nieką kitą nenorėjau galvoti). Pradėjau ieškoti žmogaus, su kuriuo galėčiau leistis į tokią avantiūrą. Kalbinau keletą draugų, kol galų gale pavyko prikalbinti vieną grupioką. Šaunu!

Pradėjau pasiruošimus. Pasakiau šeimai kad išvykstu. Užsidirbti 🙂 Iš tiesų buvau maloniai nustebintas gautu palaikymu (šeimai tada sekėsi neypatingai gerai, mes abu broliai, studinam, dirba ir uždirba praktiškai tik motina).  Kiti pasiruošimo darbai buvo įvairūs kelioniniai daiktai. Vienas svarbiausių – įsigyti gerą kuprinę. Dabar nepamenu, bet anais laikais suplojo motina už ją gal ~200 lt – afigennai brangi. O atrodė ji taip:

Čia ji jau kelionės kulminacijoje – matosi kyšantis šikpopierius (jį dar vadina “tualetiniu popieriumi”), visur primėtyta rūbų. Tas oranžinis daiktas apačioje, tai sena rusiška palapinė, kurią man labai mielai paskolino tas pats draugas, kuris pirmoje dalyje nuvežė mane iki Kalvarijų. Bene geriausias variantas, kokį tik galima buvo įsivaizduoti tuo metu  kelionei – maža, paprasta kaip trys kapeikos, kurios detales galima pakeisti ir medžių šakomis jei aliumininę konstrukciją sulaužai ar pameti.

Na tai iš daiktų kaip ir viskas 😉 Ko daugiau reikia? Na aišku, lenktinis peiliukas lašinių paltis, duonos gabalas, samogono mažas buteliukas (kurį man įdavė supratinga motina ir kuris netikėtai atsirado pas vieną Londono gėjų). Aišku skudurai dar… muilas… dantų šepetukas. Ką čia besigilinti – būtiniausi daiktai ir tiek.

Naktis. Esu Suvalkuose. Ieškau traukinių stoties. Taip ir planavau – naktį skiriu Lenkijai ir jos traukiniams, iš anksčiau tranzavusių per Lenkiją negirdėjau nieko gero, tad nusprendžiau praleisti šį malonumą. Juk kelionės tikslas tai Anglija ir jos, žinoma, Svarai visokių Sterlingų.

Traukiniu nuo Suvalkų iki Ščecino prireikė daugiau nei vienos nakties (pripratęs prie Lietuvos atstumų mąsčiau ypatingai optimistiškai :)). Teko baladotis visą naktį ir beveik visą dieną. Ir tos beveik “visos dienos” didesniąją dalį teko praleisti su šalimais esančia triukšminga daugiavaike lenkų šeimyna, su baisiai bjauria boba (gal motina) ir padūkusiais vaikigaliais. Ausis išūžė neblogiau nei koks nors geriausias “pūko dainų” šimtukas.

Antra diena mano kelionėje, kiek pailsėjęs naktiniame traukinyje ir kiek pavargęs dieniniame išlipau Ščecine. Apie tokį miestą (kad jis toks yra) sužinojau Suvalkuose pirkdamas bilietą su tarptautiniu studento pažymėjimu.  Iš tiesų tai labai gražus miestas su savo jūrų uostu. Atrodžiau turbūt labai juokingai ieškodamas kelio iki Vokietijos.

– Kurwa mac! Do kont? – pirmas taksisto atsakymas/klausimas ( !@#$! kur? – lietuviškai, tiesa, čia turbūt irgi nelenkiškai parašiau, nes lenkiškai suprantu, bet nemoku nei rašyt nei kalbėt).

– Nu do “Germany”… Jak nai šipčei dostačj? – Bandau laužyti liežuvį (“Na iki Vokietijos… Kaip galima greičiau patekti?).

– Do Nemec? No to kurrrrrwa mac…. – Atsakė ir dar kažką turbūt sakė, gal net kur eiti pasakė, bet dabar jau nebe atsimenu…

Ščecinas man ir dabar asocijuojasi su tuo “kurrrrwa mac” – reikia turbūt išgirsti. Tai va ta proga ir išgirskite:

Tos kelionės vietos nuo Ščecino traukinių stoties iki pasienio ruožo neatsimenu – lyg kas būtų iškirpęs. Atsimenu tik kad jau buvo vakaras, niekas, aišku, pasienyje man nestojo – teko ieškotis nakvynės, juolab kad jau gan stipriai aptemę jau buvo. Paėjau kiek į šalį, įlindau į tankmę (buvo jau tiesą sakant tamsu) – visiškai nesupratau kur esu. Pasistačiau apgraibomis palapinę ir įlindau miegoti. Miegojosi aišku prastokai – mašinos ūždamos beveik be pertraukų (daugiausiai fūros) neleido užmigti. Atsikėliau anksti, gal kokią 5 ryte (vos prašvitus), pamyžau ant vietinių dilgėlių, išsivaliau dantis, susidėjau kuprinę ir išlindau iš tankmės. Šviesoje tik supratau kur aš praleidau visą naktį… Bene keisčiausia vieta, kur esu kada nors miegojęs… Vėliau dar svarsčiau ar tai buvo gal būt ir saugiausia vieta, nes ten ką nors rasti galėjo gal būt netyčia koks nors vairuotojas prispirtas itin didelio noro lysti giliai į tankmę pamžyt/pašikt, o ne tai padaryti pora žingsnių nuo kelio. Tai va, nakvojau čia:

O čia dar kitoks “source’as”, katrame galima pasididinti/pasimažinti, kad suprasti kurioj vietoj tas taškas: View Larger Map
Toliau ramiai užkandžiaudamas lašiniais ir duona, iškėlęs nykštį iš lėto ėjau link Lenkijos/Vokietijos sienos.

Ir dar bus daugiau….