Beveik visas savo rašliavas čia aš pradedu “anądien mačiau” arba “anądien rašiau”. Tai ir šis ne išimtis.
Anądien rašiau apie lotoliuką. Tai čia atėjo metas dabar parašyti vėl apie lotoliuką. Sportuojantį lotoliuką.
Gyvenk šia minute. Šiuo momentu. Džiaukis tuo ką turi. Mėgaukis. Nepamiršk, kad jei kažkas netinka ar nepatinka tai tik laikinai. Kas rytoj? O kas rytoj? Kam tas rytoj? Juk sakiau: gyvenk šiuo momentu.
Kai į viską žiūriu tarsi į žaidimą, tarsi į sportą, pajungiu azartą tada tarsi įsijungia atsarginis diz-generatorius. Užsikabinu jaunėlį ant pilvo, traukiu lėkštes iš indaplovės, sudedu nešvarias, išplaunu puodus… Taip į priekį pasilenkęs, stengdamasis apsaugoti jaunėlį nuo kokių nors galimai nemalonių įspūdžių.
Nugarą pjauna… Kartais net kairė koja nutirpsta. Nusimetu “kengūrą”. Klaupiuosi ant žemės ir darau nugaros raumenis pratampančius pratimus. Vyresnėlis krykštauja, daro tą patį. Aš saugausi, kad neįspirčiau jam netyčia… vėl…
Visur pilna žaislų. Visos plokštumos, kurios teoriškai turėtų būti vyresnėlio nepasiekimo zonoje perkrautos. Ypatingai vaistų lentyna. Iš ten imami visokie homeopatiniai, vitaminai D, Espumizanai, stodaliai, sinupretai, mano paties kažkokie vitaminai ir šiaip vaistai, kurie susikaupė. Imami vaistai iš ten paskubomis, paskubomis ir dedami atgal. Ten viskas kaip kortų namelis. Gyvename gan aukštai ant kalniuko ir net ketvirtame aukšte, bet atrodytų, jog esame pasiruošę potvyniui. Vyresnėlio žaislams tai negalioja. Žinau… žinau… negerai… reikia pratinti sudėti juos į dėžę. Bet antro diz-generatoriaus neturiu.
Paskutinėm dienom vyresnėlis ėmė “vogti” mano “aukso” valandas (kai vaikai miega ir mes su žmona sukišę nosis į internetus/mezginius/knygas/žurnalus). Neužmiega.
– Kumbayaaa miegeli, kumbaaaająąąąąą….. Ooouuuooouu kumbaaaayaaaa. – ramiu monotonišku balsu dainuoju.
-Ania?!! – išgirstu. Pramerkiu akis (užsimerkiu, kad susikoncentruoti į lopšinę, kad dar labiau migdytų), pažvelgiu – išsišiepęs stovi lovoj ir žiūri į mane.
– Taip. – sakau. – Miegok… Kumbayyaaaaa miegeli, kumbayaaaaa…
Tam kad geriau veiktų lopšinė – įkišu ranką ir glostau galvą arba ranką. Jau regis viskas! Jau jau jau tuoj užmigs! Ne… stumia mano ranką. Susirenku. Tada jis iškiša savo ranką ir reikalauja mano kitos rankos. Duodu kitą ranką. Šiek tiek paglostau. Vėl kažkas netinka – stumia. Iškiša savo ranką. Sukišu abi. Kurį laiką tinka. Paskui nebetinka. Įsikaria į lovą pas mane ir pradeda daryti savo tvarką:
– Čia ne mano! – traukia mano pagalvę (nu dar nežino, “čia ne tavo” žodžių junginio). Nu ką darysi. Atiduodu. Dėsto dėsto tą pagalvę, gula ant vieno šono, gula ant kito.
Žiū į laikrodį – jau pusantros valandos migdau… Pasikeičiam su žmona (jaunėlis jau pučia). Žmonai sekasi negeriau. Netenku kantrybės – susuku pirzių į kaldrą, užspaudžiu glėbį, tas žviegia tarsi skerdžiamas. Aš piktas, todėl laikau tik stipriau. Pažviegė ir nurimo. Dar kiek pasupau ir užmigo. Uff…..
Nu va ple – jau vienuolika! O nieko neperskaičiau… Skubu – viską paskubom permetinėju akimis, o jos limpa. Atostogos blet. Kol į darbą einu, tai atsigaunu – turiu net 9 valandas sau!!!!! Žinoma, žmonai nuo to negeriau. Gerai kad dičkis kol sveikas į darželį priduodamas, o tai būtų baisu namo grįžti.
Sportinis azartas išblėsta, kai suprantu, jog maratonas tik prasideda. Kita vertus visai kitaip imu vertinti visokias smulkmenas, kaip laisva minutė, pietūs su pačiu savimi neskubant.
Kaip ten sako? Jei neužmuša, tai padaro stipresniu? 🙂
10 Comments
Skirtumai, čia 100 proc. pataikyta. Aišku, būtų galima paklausti kvailai, kiek gi tam vyresnėliui metukų (spėju, kad 2 +- pusmetis), ir nuraminti, kad viskas išgyvenama, bet… Viskas bus tvarkoj, tuoj vėl išeisi į darbą ir galėsi mėgautis laisve.
Šiandien pirmą kartą žmona užsiminė apie antrą, žodžiu, viskas tikrai tvarkoj…
Spėjai teisingai: vienam 2 metai, o kitam 1/2 metų :_)
Žinau kad praeis. Todėl humoreską ir rašau. Jei bijočiau, kad nepraeis, būtų depresijos persmelktas savižudžio raštelis 😉
Aš kažkada irgi išgyvenau tą laikotarpį, kai norint užmigdyti sūnų turėdavau taikyti tramdomąjį apkabinimą. Kai įsisamoninau tai kaip būtinybę, migdymo procesas neužsitęsdavo ilgiau pusvalandžio. Na, nebent bemigdydamas pats nulūždavau 🙂
Taip vaikai auklėja tėvus 🙂
A friend of mine told me that when his sons were five and three years old, they woke up at six every morning. One the weekends, week after week, he and his wife tried to persuade them to go back to sleep – with no success.
So he finally gave up. He’d let his wife stay in bed and he’d get the boys dressed and out the door. He’d stop for coffee, then the three of them would head for the park, and he’d watch them play for an hour before they returned home for breakfast.
These days his boys sleep late on the weekends, and now, my friend told me, those mornings are some of his clearest and happiest memories of that period.
— Gretchen Rubin, in The Happiness Project, a great book on how to live you life with more happiness in it
Tai, buržujau, vis tik planuojatės ar ne? Po vestuvių iš karto ane? 😉
Džiaugiuosi už tą tėtį. Man prisiminimai nežinau ar bus geri, nes rupūžiokas neina miegoti vakare, o ryte atsikelia kada reikia arba neatsikelia kada reikia…
Gavau naują knygą paskaityti prieš miegą. Ką tik pietų miegą pavyko pasikviesti l. greitai. Žiūrėsim kaip su vakariniu gausis.
Nesigavo su pasaka. Ėmiau ant išlaikymo…
Sveiki
Pastebejau, kad megstate paskaityti.
Cia kaip tik skaitinys i vaiku tema. Rekomenduoju
http://idigitalcitizen.files.wordpress.com/2011/06/go-the-fuck-to-sleep-pdf.pdf
JOjo 😉 dar ir ne taip būna pakalbu…
taigi taigi, man taip pat paskutiniu metu tai yra labai aktualu… 🙂