Kai (neslėpsiu – per blatą) gavau darbą Vilniuje (o aš mokiausi Kaune) iš karto po studijų tai neturėjau nei lito ar kokio nors kitokio materialaus turto. Tai todėl per visokias irc pažintis (ir vėl per blatą) gavau keletą kvadratinių metrų ant grindų pas tokį metalistą. Pas tą patį metalistą, kurio draugelis Nercas vis sako man: “parasyk i popo”.
Buvo gan staigi transformacija iš akademinės aplinkos į pankišką*: tas metalistas pas kurį nakvodavau turėjo tokių savošiktų draugų, su kuriais supažindino ir mane. Sėmiausi gyvenimiškos patirties saujom**. Bet tas pankiškumas manęs iki galo neįtraukė, matyt mano kompleksai per daug stiprūs arba jie per durni arba aš per durnas. O gal tai net visai ir ne tai.
Paskui kažkaip mečiau*** aš tuos draugus. O tada jie atsirado ant skaipo ir vis prašo ką nors “parasyti i popo”. Ot gudruoliai! Supykę kažkada net klausė kodėl aš tokį protingą vaidinu. Patys jie vaidina! Kompleksuoti pankai ple…
Nercai, ar gerai parašiau apie hierarchinį loginimąsi?
_____________________________________
* “Pankišką”, tai ne tą judėjimą, kur šukuosenos įspūdingos ir “strazdanėlės” paupy, bet šiuo atveju tie, kurie neigia kai kurias visuomenėje priimtas vertybes, kaip blaivumą, mandagumą, kuklumą, visuomeniškumą ir pan.
** Nors litų padaugėjo ir gan stipriai, t.y. alga buvo aaaafigennna kaip studentui ką tik baigusiam mokslus tada (~1000 LTL į rankas!!!!!), bet namie pas metalistą tą valgėm dažniausiai makaronus ir keptas bulves. Nuomos jam nemokėjau (o gal reikėjo…), o pinigai pasibaigdavo taip pat greitai kaip ir stipendija (gaudavau kol buvau akademinėje aplinkoje)…
*** 🙂
