Kaip aš važinėjausi. IV dalis.

Doverio uolos (nuotrauka daryta ne mano)

Tęsinys nuo čia.
Kaip plaukiau keltu neatsimenu. Matyt tai buvo ramiausia paprasčiausia ir atsipalaiduočiausia kelionės dalis. Tačiau vieną atsimenu tai Anglijos krantus. Dover’io baltas uolas. Nežinau kodėl, bet būtent tokios Anglijos aš ir neįsivaizdavau.

Po išsilaipinimo Doverio uoste žinoma reikia pirmiausiai pasikalbėti su passport control‘u. Nežinau ar kas nors pasikeitė po to kai aš ten buvau, bet reikėjo atsistoti į tokią stovyklą, kur vienoje pusėje stoviu aš, o kitoje sėdi (berods kiek žemiau) pasienietis.

– Jūsų kelionės tikslas? – paklausia angliškai.

-Keliauti po Angliją, pamatyti garsias vietas… Nufotografuoti ką nors… Suprasti kas ta Anglija yra… – atsakau taip pat angliškai. Nors ar būtent taip pasakiau nesu įsitikinęs. Bet gal ką nors panašaus ir pavyko sumarmaliuoti…

– Tai tikslas turizmas?

-Taip.

– Ar turite kokių nors draugų, giminių? – toliau kamantinėja.

– Ne…

– Ar turite kredito kortelę? – toliau klausinėja

“Hm… įdomu ko jis nori” – ėmiau mąstyti. Išsitraukiu savo HansaBanko “Maestro” debetinę kortelę. Pasienietis ją paima, apžiūri ir vėl klausinėja:

– Tai jūs susimokėsite pavyzdžiui už autobusą šia kortele, nuvyksite į kokį nors miestą ir ten išsinuomosite viešbutį su šia kortele?

– Taip… – Kažkaip nelabai tvirtai pavyko pasakyti… Nes kortelėje toje tai gal koks 20 litų ir likęs…

– Aš taip pat turiu atgalinį bilietą ir be to mokausi universitete Lietuvoje, kur esu baigęs jau II kursą ir į III’ią tikrai norėsiu grįžti. – Priduriu.

Anglas dar kurį laiką apžiūrinėjo mano popierius, keletą kartų dirstelėjo į mane ir į paso nuotrauką, galų gale paėmęs antspaudą kažkokį ir dėdamas jį į mano pasą praneša:

– Anglijoje galite būti 6 mėnesius, jums suteikiama turistinė viza, pagal kurią dirbti šalyje neturite teisės. Ar suprantate?

– Taip. – Atsakau. Negi “ne”?

Atgavau visus popierius, pasą su antspaudu ir… Ir aš Anglijoje!!! Atsikvėpiau lengviau…

Taip atrodė ta Doverio uosto dalis iš kurios išėjau (irgi ne mano)

Prisėdau kažkur ant kažkokio bortelio palei kelią, susidėliojau mintis ir pakėliau ranką. Tiesa, dabar jau nebe dešinę o kairę… Planas buvo toks – patekti kokiu nors būdu į Londoną. Į Londono centrą. Ten gali būti kad tiesiog paslampinėsiu po naktinį miestą o pamiegosiu gal būt dieną. Kažkodėl man tada švietėsi, kad naktiniame Londone bus saugiau negu naktinėje Anglijos gamtoje 🙂

Problemų nuvažiuoti į Londoną nebuvo jokių. Viena mašina mestelėjo draugiškas britas iki pat Londono centro.

Edit: radau vieną fotkę, kur prie Big Ben’o fotkinausi, tai įmetu (pats ryškinau, gaminau, dėl to tokia lieva):

Buvo jau vakaras. Atsidūriau kažkokioj aikštėj su kažkokiu paminklu o gal ten ne paminklas buvo o obeliskas kažkoks… Nors obeliskų gal Londono centre ir nėra… Nepamenu. Kaip ir reikėjo tikėtis vyko kažkoks naktinis gyvenimas – jaunimas kažką gėrė/rūkė/rėkavo/dainavo. Aš su savo didžiule kuprine nutariau prisėsti ant suoliuko ir pailsėti. Sutemo visiškai. Prie manęs prisėdo pagyvenęs pliktelėjęs vyriškis.

– Graži kuprinė. – Tarstelėjo ir maloniai nusišypsojo.

– Aha. – Atsakiau ir uždėjau ranką ant kuprinės.

– Ką čia veiki? – Paklausė.

– Nieko. Laukiu kol naktis pasibaigs. – sakau.

– Žinai, jei nori, gali pernakvoti pas mane…

“Nu nix… sau!!!!” – pagalvojau.

“Turbūt pederastas… Nors… O gal ne? Gal šiaip geras žmogus?” – dar pagalvojau. Norėjau paklausti ar jis gėjus. Bet labai kuklu kažkodėl buvo. Gi buvau jaunas ir mandagus… Juoba matėsi kad vyriškis gerokai įkaušęs.

– O jūs ne gėjus? – labai mandagiai paklausiau. Nors gal ir net nepaklausiau, o jei ir paklausiau, tai nežinau ar pavyko, nes išties buvo labai kuklu.

– No. – Atsakė. Nors gal taip ir neatsakė, o man tik taip pasirodė.

– O jūs toli nuo čia gyvenate? – klausiu toliau.

– Ne. Prie pat! Galime važiuoti taksi.

– Nu gerai… – Atsakiau. Prieš tai pažiūrėjau kokio sudėjimo tas dėdė. Smulkaus sudėjimo. Žemo ūgio. Norėsiu – galėsiu ir primušti, jei vis dėlto gėjus. O jei taksi toli važiuos liepsiu sustoti…

Sėdom į taksi. Pavažiavome išties netoli. Vieną kitą kvartalą ir sustojome prie kažkokio pastato lygtais su kolonom… Lygtais balto… Pasirodo tai viešbutis. Tik nusivedė jis mane ne į viešbutį, į šalia esantį įėjimą – pusrūsį.

Deja neatsimenu nei koks pavadinimas to viešbučio nei kur jis tiksliai yra… Pagūglinęs radau va tokių panašiai atrodančių viešbučių, kurie yra Londono centre:

Žodžiu esmė, kad lyg ir truputį kažkur baltas (nors buvo jau vėlus vakaras), bet turi ir šoninį įėjimą šalia pagrindinio į pusrūsį. Tiesa, šalia yra kažkoks parkas ir gan didelis…

Taigi, įžengiu aš pro duris, o ten nedidelė tokia patalpa su kolona ant kurios puikuojasi kažkokio tai erotiško iki pusės nusirengusio vaikino foto lyg iš kokio tai žurnalo viršelio…

-“Mda…” – pamąsčiau. -“Vis dėlto pydaras”….

-Tai jūs visdėlto gėjus? – pasitikslinau.

– Taip… – Atsakė.

– O aš ne! – paskubėjau atsakyti, – Tad nieko tau su manimi nepavyks!

– Gerai gerai… – atsakė, – Taigi tik pernakvoti…

– “Jei reikės duosiu į snukį” – vėl mąstau. – “O miego tai norisi…”

– Aš miegosiu miegmaišyje ant grindų. – Atsakau.

-Gerai…

Nu tai gavau vakarienei meliono, kažkokio alaus… Gėjus gi tuo tarpu jau visai apsiblausęs pasakė, kad eisiąs jau miegot. Tai aš nutariau, kad gal ir laikas būtų kažkaip jau…

Nenusirengęs nei drabužio, sulindau į miegmaišį, užpakalį atsukau į sieną. Patalpa, primenu, nedidelė. Gėjaus miegamasis šalia. Užmigti negaliu.

– Žnekt, žnekt, ženekt… Šlekt, šlekt, šlekt – išgirstu…

Onanizuojasi… Ne kaip kitaip…

– Žinai, o gali ateiti ir į lovą… Čia patogiau… – išgirstu.

– Žinai, man ir čia pakankamai patogu. – atsakau.

– Žnekt, žnekt, ženekt… Šlekt, šlekt, šlekt…

Tikriausiai planą pavyko įvykdyti ir neužmigau visą naktį. Nors gal ir pamiegojau. Nepamenu. Pamenu, kad atsistojau, susidėjau kuprinę dar švintant.

– Tai aš jau eisiu. – Pasakau.

– Gerai…

– Čia va jums dovanų, lietuviško viskio… – Dar pasakiau atkišdamas nedidelį (gal 0.33l) buteliuką su samogonu, kurį turėjau, kurio tikrai nepanaudosiu, nes supratau, kad kelionėje reikia laikyti galvą blaivią!

– “Na ką gi…” – pagalvojau išėjęs pro duris. – “Reikia kažkur eiti…”

Pasukau į šalia esantį parkelį.

Bus daugiau.