Europos amerikiečiai

Skulptūra Oslo oro uoste

Neseniai svečiavausi pas gimines Norvegijoje. Giminės ten gyvena ir dirba (su

pertraukomis) jau nuo 2004 metų.

Nerašysiu apie tai kaip sekėsi svečiuotis, o apie tai ką sužinojau apie Norvegiją tikriausiai jau emigranto akimis.

Švogeris užsiima statybomis. Vidaus/išorės apdailomis. Pradžioje dirbo pas kažkokį norvegą firmelėje, kuri parūpindavo jam objektus už tam tikrą mokestį, vėliau jis ėmė pats jų ieškoti, dabar vėl galvoja grįžti prie senojo modelio.

Pradžioje mes labai daug ir sunkiai dirbome, tada mus Dievulis apdovanojo nafta.

Tai citata iš pokalbio su tuo pačiu švogeriu. Anot jo taip galvoja norvegai.

Ir iš tiesų Norvegai galvoja labai kitaip nei pvz lietuviai. Turiu omenyje viešuosius sprendimus, tokius kaip mokestinė aplinka, aplinkos priežiūra, paslaugos ir kt. Vienas įdomesnių pavyzdžių iš mokestinės aplinkos, tai automobilių registracija ir mokesčiai: yra keleto tipų numeriai. Vieni iš jų “žali”:

Norvegiški žali numeriai

Šiais automobiliais galima vežti vieną arba du žmones. Jie skirti verslui. Jų mokesčiai mažesni nei automobilių skirtų asmeniniam naudojimui, kurie turi “baltus” numerius:

Norvegiški balti numeriai

Daugiau smulkmenų apie tuos numerius čia.

Esminis skirtumas nuo Lietuvos (kiek man sakė, pats netikrinau), tai jog pas mus verslui naudojami automobiliai turi daugiau visokių apmokestinimų, nei skirti asmeniniam. Įdomu, kaip geriau…

Тęsiant automobilių temą, ten yra mokami ir nemokami keliai. Nemokami, tai tie, kurie jau seniai nutiesti, o mokami – šviežiai. Mokamus kelius įrenginėja privačios kompanijos, žinoma valstybė subsidijuoja kažkurią dalį (gal pusę…), o visą kitą kompanijos arba iš savo lėšų arba iš paskolų. Vėliau, pagal sutartį su valstybe yra nustatomas tam tikras mokestis už tą kelią, už kurį kiekvienas važiuojantis privalo susimokėti. Kiek teko važiuoti, tai važiavome 30 kronų kainuojančiu keliu. Žinoma, tikslą gali pasiekti ir nemokamais keliais, tik jais važiuoti reikia kiek lėčiau, nes jie labiau vingiuoti ir labiau “per aplinkui”. Kiek supratau, privačios kompanijos analizuoja kur kokį kelią galėtų nutiesti ir kiek jais važinėtų žmonės, t.y. kaip greitai atsipirktų ir kokį pelną duotų – pagal tai pasiskaičiuoja, sudaro sutartį su valstybe ir pirmyn. Nors tikriausiai viskas daug sudėtingiau, bet principas, turėtų būti toks.

Kainos. Skirtumai didžiuliai alkoholiui ir rūkalams. Nors tai ne naujiena. Man naujiena buvo ta, kad sauskelnių kainų skirtumas yra daugiau nei dvigubas! Norvegijoje, tokios sauskelnės:

Sauskelnės

Kainuoja ~10 litų, kai Lietuvoje jos kainuoja ~24 litus. Panašu jog tai yra dalis “šeimos politikos”. Žodžiu ne viskas ten brangiau, nors sakoma, kad tai “pati brangiausia šalis”.

Gyvenome ne mieste. Kažkur visiškoje periferijoje kalnų slėnyje, kažkur va čia. Nuomojamas namelis, kurio pirmame aukšte gyvena savininko tėvas, o mes antrame. Namas pagrinde apšildomas elektra. Elektros kaina yra ~1NOK už 1KWH. Kaina elektros skiriasi priklausomai nuo to ar daug sniego žiemą iškrito į kalnus ar ne 😉 Anot švogerio, ten visur veikia mažesnės ar didesnės hidroelektrinės ant įvairių upių tekančių iš kalnų – daugiau sniego, daugiau vandens, mažiau už elektrą mokėt. Spėju todėl, kad tada mažiau reikia kitokiu būdu elektros gaminti. Čia antai vaizdas pro namelio langą, kuriame matosi fone kalnai, ir einantis tėvukas iš pirmo aukšto:

Dėl temperatūrų kaitos švogeriui neužsivedė automobilis, tačiau taisytis jį norėjo jis pats, prašyti pagalbos iš norvego, sakė, negalima. Negalima, nes norvegai labai gerbia privatumą – negalima belstis pas juos, jei reikalas nemirtinas. Jeigu ateina ir pats pasisiūlo, pamatęs kad vargsta, tada gerai – tada tinka.

Geriamas vanduo nekainuoja. Kainuoja tik jo perdavimas iki vartotojų. Geriamo vandens norvegai turi apsčiai.

Anot švogerio, kuris sakė, jog anot tėvuko, kuris gyveno pirmame aukšte, tik senieji norvegai atsimena laikus, kai neturėjo kartais nei ko pavalgyti. Dabar jie viskuo aptekę. “Europos amerikiečiai” – vėlgi mano švogerio mintis. Visi ima paskolas, paskolos duodamos lengvai. Yra bankroto įstatymas, leidžiantis be didesnių pasekmių (valstybė apmoka visas skolas) vieną kartą bankrutuoti. Aišku, paskui 9 metus negali imti nei paskolų, nei verslo pradėti. Tokių turbūt ten nedaug.

Bomžų nėra. “Bomžai” širdyje gyvena geriau nei mano švogeris, t.y. darbo emigrantas. Bet šita tiesa apie skandinavus lyg ir žinoma…

Žodžiu, man norvegiškas ūkiškumas padarė šiokį tokį įspūdį. Daug ką galėtumėm daryti kaip jie. Iš kitos pusės gerai kad daug ko kito nedarome taip kaip jie.

Tai tiek ir norėjau papasakoti.