Vegimals

Skaičiau ir komentavau Rokiškio straipsnius apie semiotiką ir metateorijas. Iš tiesų įdomūs straipsniai. Na, taip įdomūs, kad kai kurie tinklaraštininkai jau net ėmė naudoti žodį “semiotika” tam, kad apibrėžti kas jų nuomone neįdomu ir nesuprantama :).

Nesu užtikrintas, kad pilnai suprantu tas teorijas, nes taip ir neatsakiau nei į vieną kontrolinį Rokiškio klausimą (1, 2). Bet manau, jog čia ne bėda. Gerai yra tai, kad apie tai mąsčiau ir smegenyse mano atsirado naujų jungčių.

Taigi va čia buvo trumpa įžanga apie tai ką pastebėjau užvakar.

Užvakar žiūrėjau tokį babyTV, per savo Interaktyvioji Gala. Tas kanalas yra ypatingas. Britai jau nugarsėjo savo turiniu skirto vaikams pvz.: Teletubbies (tai keisto (turbūt) unikalaus žanro turinys, kuriame yra atskiras pasaulis su atskiromis būtybėmis; suaugę žmonės (tie kurie man ką nors kalbėjo ta tema ir kuriuos pažįstu) stebisi kodėl vaikai neatitraukia akių nuo tos “nesąmonės”?). Nesu nei geras psichologas (juo labiau vaikų), nei filosofas, bet matant kaip vaikai tiesiog “rija” akimis ir ausimis minėtąjį Teletubbies, o suaugusiems tai visiški kliedesiai ir briedas, galima užsikabinti prie neblogos savianalizės. Pvz.: kaip mes suprantame paprasčiausius daiktus ir kokiais žodžiais ar vaizdiniais tą interpretuojame; koks yra mūsų interpretacijų arba metateorijų bagažas.

Taigi, žiūrint BabyTV man užkliuvo jų vienas iš “Imagination & Creativity” kategorijos priklausantis filmukas “Vegimals” (skamba iš tiesų įdomiai), kur pasaulis ir įvairūs gyvūnai sulipdyti iš įvairių daržovių…  Manau, jog tai vienas iš neblogų pavyzdžių paaiškinančių visą tą metateorijų, prasmių ir ženklų mišrainę. Ir mintis iš tiesų nebloga – skatinanti vaikus naudotis savo fantazija bei valgyti daržoves.

O mes, savo ruožtu, taip pat aiškindami kokius nors dalykus, labai mėgstame (na, ne visi, bet kai kurie tai yra to čempionai) naudoti analogijas. Pavyzdžiui: tam kad perduoti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą reikia naudoti įvairaus lygio protokolus, tam kad informaciją užkoduoti, perduoti ir atkoduoti taip kaip tai darome mes patys – sugalvojame kokią žinutę norime perduoti, ją užkoduojami garsiniais signalais, kuriuos perduodame oro terpe, kitam žmogui, kuris gautą signalą dekoduoja. Čia labai paprasta ir mano galva labai normali analogija.

Bet yra tokių, kurie tomis analogijomis tiesiog “triedžia” ypač pritriedžia, kai jas naudoja įvairiose derybose. Galų gale paaiškėja, kad derybų dalyviai jau pakilo į kokį nors trečią metateorijų lygį ir vietoje to kad ginčytųsi apie esmę iki “pažaliavimo”  ginčijasi pavyzdžiui apie tai kuo autobusai geriau negu troleibusai ir galų gale niekam nebeaišku apie ką kalbamasi. O būna taip, kad pasimetę tų metateorijų labirinte jie tą pačią metateoriją interpretuoja skirtingai ir abu lieka patenkinti, nors iš principo pozicijos gali būti ir kardinaliai skirtingos. Taigi čia va jau visa kunda lakunda…

Na ir smegenų mankštai arba pasijuokimui: ar kas nors galėtų sukurti arba pateikti įdomių arba juokingų analogijų pavyzdžių?